BELVEDERIO DVARAS
Istorija. Belvederio vietovės pavadinimas, reiškiantis „puikų reginį“, minimas prieš 1829 m.; tai palivarkas, XVI-XVIII a. priklausęs Padubysio dvarui. Grafas Stanislovas Tiškevičius Padubysį 1835 m. pardavė Kazimierui Burbai, kurio sūnus Kletas Burba, Panevėžio pavieto bajorų maršalka, įkūrė čia rezidenciją. Kleto sesuo buvo ištekėjusi už meno mecenato Severino Riomerio, žymių dailininkų Alfredo ir Eduardo Mato Riomerių brolio; per šiuos asmenis Belvederio šeimininkai bendravo su Vilniaus inteligentija. Nors Burbos turėjo dvarų Žemaitijoje, Gudijoje, Palenkėje, tačiau Belvederis tapo pagrindine valda. Burbų giminės herbas - Odyniec III. Herbo atvaizdas išlikęs virš koplyčios durų (skydas su kryžiumi, virš jo - riterio galva, karūna ir plunksnos). Kletas Burba ruošėsi atidaryti pirmąją Lietuvoje cukraus gamybos įmonę, tačiau po 1863 m. sukilimo numalšinimo šis sumanymas žlugo.
Kletui mirus, dvarą paveldėjo vaikai Antanas, Andrius, Michalina ir Marcelina, ūkį tvarkė žmona Teodora Burbienė. Sūnus Antanas, perėmęs valdymą 1891 m., iš pradžių plėtojo arklininkystę (veisė darbinius arklius), vėliau – pienininkystės ūkį. Po Antano ir Andriaus Burbų mirties dvarą 1910 m. paveldėjo sesuo Michalina Valevska; paskutinis savininkas – jos vyras Jurgis Valevskis valdė dvarą iki 1922 m. parceliacijos.
Dvarininkai Burbos palaikė tautinį lietuvių sąjūdį. Bendravo su Jonu Basanavičiumi, kuris paskatino dvaro archyvą ir 150 knygų perduoti 1907 m. įkurtai Lietuvių mokslo draugijai. 1905-1914 m. dvaro klojime kompozitorius Stasys Šimkus surengė keletą vakarų su vaidinimais ir choro dainomis.
1875 m. rūmus iš šiaurės vakarų ir iš rytų pusių yra nupiešęs dailininkas Napoleonas Orda. Ordos piešinys nėra visiškai tikslus – rytinis fligelis jame vaizduojamas trijų aukštų (yra tik dviejų). XIX a. pabaigoje sodyboje būta apie 20 pastatų – oficina netoli rūmų (tarpukariu degė ir buvo nugriauta), mūriniai ledainės, dvejų arklidžių, kalvės, tvartų (neišlikę), svirno, kluono pastatai, 3 mediniai kumetynai, keli mediniai ūkio trobesiai.
1923 m. dvaras suskirstytas sklypais, kurie išdalyti bežemiams, mažažemiams ir savanoriams, o dvaro centras perimtas valstybės; daugumos pastatų būklė tuomet jau buvo bloga (jie nukentėjo per Pirmą pasaulinį karą). 1921 m. sodyboje įkurta žemės ūkio mokykla, nuo 1926 m. veikė pienininkystės mokykla, 1928-1931 m. pastatyta pieninė (veikia iki šiol). 1944 m. įsteigtas pienininkystės technikumas, 1961 m. pertvarkytas į žemės ūkio technikumą, kuris naudojosi ir prižiūrėjo dvaro sodybą sovietmečiu.
1980-1983 m. Paminklų konservavimo institute buvo parengtas rūmų restauravimo projektas, kartu ir interjerų darbo brėžiniai (archit. Žibartas Simanavičius, D. Bugailiškytė). Projektas nerealizuotas. Koplyčia ir jos kripta remontuota. Rūmų cokolio patalpose I. Mičiurino sodininkystės tarybinis ūkis buvo įrengęs virtuvę ir valgyklą. Sovietmečiu dvaro sodybai buvo suteiktas respublikinės reikšmės architektūros paminklo statusas (į sąrašą įrašyti rūmai, svirnas, arklidės ir parkas; koplyčia neįtraukta).
1995 m. Belvederio dvaro sodyba įtraukta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G5K). Saugomi rūmai, svirnas, koplyčia, daržinė, kumetynas, ūkinis pastatas, arklidžių liekanos ir parkas . Sodybos plotas – 24,8 ha.
2005 m. dvaro sodyba privatizuota.
Šaltinių ir tyrinėjimų apžvalga:
Ankstyviausias šaltinis apie jau egzistuojančią Belvederio sodybą mini architekto Benua apsilankymą 1871 m. (MABRS F. 255-1681, lap.75) – jis konsultavo Teodorą Burbienę, kaip geriau suremontuoti pastatus. Remontai vyko 1869-1873 m. Tuomet naujai įstiklinti rūmų langai, perdengtas stogas, suremontuotos krosnys, perdažytos sienos (J. Valužytė). 1880-1881 m. vienoje salėje padarytos medinės kolonėlės, sujungtos arkomis, jos nudažytos baltai, daugelio patalpų sienos išklijuotos apmušalais (S. Samuolienė). T.Tripplinas 1886 m. kelionės dienoraštyje (jį cituoja Roman Aftanazy) aprašo baigiamus įrengti ir dekoruoti Belvederio rūmus. Pasak Tripplino, rūmų vidų dekoravo italų kilmės tapytojas ir skulptorius Pranciškus Andriolli (1794-1861), po 1812 m. karo apsigyvenęs Vilniuje. Jis puošė antro aukšto „žydrąją salę“, kurios sienos buvo dažytos melsva spalva. Paskutinių savininkų valdymo laikotarpio rūmų interjerus aprašė Urbanskis; jis mini, jog rūmuose buvo pokylių salė, puošta mozaikomis ir stiuku, su violetinio atspalvio krištolo sietynais ir inkrustuoto parketo grindimis. Joje stovėjo baltai lakuoti ir paauksuoti Liudviko XV stiliaus baldai, kampuose – kandeliabrai, įtaisyti bronzinėse maurų figūrose. Kitoje – „kolonų salėje“ – buvo marmuriniai židiniai, laikyti seni sidabro ir porceliano dirbiniai. Kai kurių kambarių sienos buvo dengtos ąžuolo buazerijomis, lubos – kvadrato arba aštuonkampio formos kesonais su reljefinėmis rozetėmis arba girliandomis. Remdamasis šiais dviem autoriais, Belvederio rūmus aprašo R. Aftanazy; jo apybraižoje publikuotos šiaurinio rūmų fasado ir valgomojo interjero nuotraukos, darytos apie 1900 m.
Sovietmečiu rengiantis restauruoti dvaro rūmus, 1971 m. istorinę apybraižą apie juos parengė A. Kazlauskas, o 1979 m. kiek išsamesnę – S. Samuolienė; 1995 m. duomenis papildė J. Valužytė. Remdamasi istorikų medžiaga, 1986 m. dvaro sodybą ir jos pastatus aprašė architektūros istorikė Marija Rupeikienė. Mažojoje Lietuviškoje Tarybinėje enciklopedijoje (T. I, 1966 m., p.206-207) paskelbtą nemotyvuotą teiginį apie rūmus projektavusį prancūzų architektą pastaruoju metu tęsia kita klaidinanti informacija – šaltiniais neparemtas teiginys apie italų architekto Pietro de Rosi autorystę ( Panemunės istorija: archeologijos ir meno paminklai. Vadovas. Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 83 ). Populiarioje spaudoje šmėkšteli parketo kūrėjų brolių Zokų pavardė, taip pat nepagrįsta šaltiniais ( K.Dobkevičius. Belvederis šaukiasi pagalbos // Kauno diena, 1999 06 12 ).
Belvederio dvaro rūmai atstovauja palyginti negausų Lietuvos romantizmo architektūroje elegantiškos „itališkos vilos“ tipą, kurį Europoje išpopuliarino architektas K. F. Schinkelis ir jo sekėjai. Tokių vilų fundatoriai priklausė išsilavinusios pasiturinčios bajorijos sluoksniui: Jonas Tiškevičius 1840-1842 m. pasistatydino vilos pobūdžio rūmus Astrave, ant ežero kranto (archit. Tomas Tišeckis), kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas 1842-1844 m. Verkių dvaro rytinę oficiną pertvarkė į prabangią vilą su bokšteliu (archit. Bernard Simon), Jeronimas Pšeciševskis 1858 m. pasistatė Pagrįžuvio rezidenciją (Fulgentas Rimgaila jos architektūroje siekė lokalinių bruožų). Dydžiu ir elegancija nenusileido Kletas Burba, 1856 m. jau beveik baigęs įrengti Belvederio rūmų interjerus. Statyba galėjo būti pradėta apie 1850 m., projekto autorius kol kas neišaiškintas. Analogišką „itališkų vilų stilių“ Lenkijoje, kur jis netapo itin populiarus, atstovauja A. F. Stülerio projektuoti rūmai Strzelcuose (1844 m.) ir Karolio Würtembergo sukurta rezidencija Czerwona Wieś dvare (1845-1848 m.).
Vilų pobūdžio rezidencijos būdavo komponuojamos vaizdingos gamtos apsuptyje, atskirai nuo kitų pastatų (oficinų, žirgynų), jos asimetriškos sandaros, dažnai sujungtos su žiemos sodais. Tarp 4 išvardintų lietuviškų rezidencijų Belvederis labiausiai artimas Berlyno mokyklos propaguotai „itališkos vilos“ stilistikai, kuri plito daugelyje Europos šalių. A. Urbanskis gretina rūmus su toskaniškomis vilomis ant Arno upės kranto, darydamas prielaidą, kad rūmus galėjo projektuoti italų architektas, tačiau XIX amžiui tiesioginės formų sąsajos su kilmės šalimi jau nebuvo būtinos.
Rūmai sumūryti ant aukšto cokolio, dengto segmentiniais skliautais. Sienos plytų mūro, tinkuotos, stogo konstrukcija medinė, išlikę autentiški jos elementai. Tūris išskaidytas į kelias dalis: dviaukštį su pusrūsiu ir antresole pagrindinį korpusą, į kurį įjungtas trijų aukštų kvadratinio plano plokščiastogis bokštelis-belvederis, prie pagrindinio korpuso priglaustą dviejų aukštų vidurinį rizalitą, dengtą dvišlaičiu stogu, ir toliau besitęsiantį žemą oranžerijos priestatą, kurį pratęsia dviejų aukštų rytinis fligelis. „Itališkų vilų stiliui“ būdingas skirtingo aukščio dalių ir kontrastingos formos stogų sugretinimas. Fasadus skaido renesanso architektūrai būdingi stačiakampiai su tiesiais sandrikais arba pusapskričių arkų langai. Pastarieji grupuoti po tris, antresolėje išdėstyti kvadratiniai langeliai-rozetės. Bokštelio karnizą ir profiliuotus rizalito stogo gegnių galus remia dekoratyvios konsolės. Virš langų esančias frizines juostas užpildo augaliniai ornamentai, tarpaukščių juostose įkomponuotos keramikinės rozetės, skulptūrinės galvutės. Pirmojo aukšto sienos paryškintos rustika. Oranžerijoje dideli arkiniai langai ištisai skaido pietinį Nemuno pusėn atgręžtą fasadą. Langų rėmai metaliniai, sudalinti į smulkias padalas, vertikalūs elementai imituoja kolonėles, kai kurios rėmų dalys atidaromos (tai ankstyvas metalo rėmų pavyzdys; dar ankstyvesnė buvo neišlikusi Verkių rytinės oficinos oranžerija iš metalo ir stiklo). Romantizmui būdingą stilistinės įvairovės toleravimą atspindi negotikos motyvai rūmų architektūroje – akliną pietinę sieną su šešiabriaune iškyša skaidančios smailėjančios arkos ir fligelio antrojo aukšto tokios pat formos langai su masverkais ir archivoltais bei fligelio pastogės arkatūrinis frizas, o taip pat negotiškos lieto metalo tvorelės, kurios juosė granito laiptus ir laiptų aikšteles bei terasas (išlikę tvorelių fragmentai). Pasak Aftanazy, oranžerijos dalis su negotikos elementais naudota kaip koplyčia – galbūt, tam buvo pritaikyta iškyša su trimis pusapskričių arkų nišomis sienose.
Rūmų planas asimetriškas, prie pagrindinio korpuso, vidurinio rizalito bei rytinio fligelio šliejasi laiptai, terasos, prieangiai. Reprezentacinės patalpos išdėstytos pagrindiniame korpuse. Per dvigubas paradines neorenesansiniais drožiniais puoštas duris patenkama į vestibiulį, kuriame masyvios į stulpus atremtos arkos laiko plačius ąžuolinius laiptus su originalia tekintų ir profiliuotų strypų tvorele. Arkos paryškintos archivoltais, virš jų išdėstytos aplikatyvios rozetės, būdingos romantizmo dekorui. Vestibiulio grindys išklotos įvairių spalvų akmens plokštėmis. Antrame aukšte buvo valgomasis, aptaisytas buazerijomis, su negotiškais baldais, židiniu, portretais ovaliniuose rėmuose (jo vaizdą iliustruoja 1900 m. nuotrauka). Antrame aukšte dydžiu dominavo pokylių salė su trimis arkiniais langais, atkartojančiais bokštelio-belvederio langų grupavimą, ir su išėjimu į terasą, įrengtą ant oranžerijos stogo. Išlikęs šios salės palubę juosiantis platus karnizas ir frizas su lipdiniais, vaizduojančiais lyras, putų skulptūrėles abipus jų, augalinius motyvus. Antrame aukšte dar būta kortų kambario, bibliotekos ir archyvo. Kortų kambario paskirtį atspindėjo parketas su lošimo kortų inkrustacijomis, o lubose buvo tapyta rozetė. Išlikusi salė kesoninėmis lubomis, su apvadiniu frizu ir kita salė su tokiu pat frizu, židinys su dekoruota marmuro atbraila, augalinio motyvo rozetė ir keli lubų lipdinių fragmentai, kai kuriose patalpose – geometrinio rašto parketas. Visose patalpose buvo baltų koklių krosnys - išliko penkios (viena panaši kaip rytiniame fligelyje, kita vainikuota platesne karūnėle, trečia su ypač puošnia karūnėle ir kraštais, ketvirta kampinė stovi salėje su kesoninėmis lubomis, penkta su trikampe karūnėle). Į vakarinį bokštelį-belvederį patenkama siaurais mediniais laiptais, laiptinės sienelė puošta drožinėtu archivoltu. Rytiniame fligelyje išliko lauko durys su drožyba dekoruota durų niša, varčiomis, apvadais; mediniai laiptai tebeturi turėklus, sukomponuotus iš perpintų medinių voliutų, fligelio antrame aukšte išlikusi dvipusė (du kambarius apšildanti) baltų koklių krosnis su karūnėle, filinginės dvivėrės kambarių durys, langų rėmų skaidymas negotiškais masverkais, geometrinio rašto parketo fragmentai.
Vienas marmuro židinys iš rūmų valgomojo 1996 m. perkeltas saugoti į M.K.Čiurlionio dailės muziejų.
Dvaro laikų interjerai atspindėjo mišrios stilistikos formų jungtį (vienos perimtos iš klasikinių stilių, kitos lokaliai interpretuotos); toks nevienalytiškumas būdingas Lietuvos romantizmo architektūrai.
Parkas. Natūralaus miško ir sodintų medžių derinį Belvederio parke mini Tripplinas; tai šiek tiek atsispindi N. Ordos piešiniuose. Parkas peizažinis, priderintas prie reljefo: sodyba išsidėsčiosi viršutinėje terasoje, į kurią pakylama keliuku palei vakarinį jos pakraštį. Keliukas įsilieja į lenktą pagrindinę alėją. Nuo rūmų pietinio fasado atsiveria status šlaitas ir vaizdas į Nemuno slėnį. Šlaite įrengti laiptai, kurių pakopų kiekis dažnai minimas kaip atitinkantis dienų skaičių metuose (365). Iš tikrųjų šiuo metu šlaite yra 353 pakopos. Vakariniame pakraštyje netoli laiptų įrengta apžvalgos ir poilsio kalvelė. Parke asimetriškai išdėstyti svirno ir koplyčios-mauzoliejaus pastatai. Priešais šiaurinį rūmų fasadą – netaisyklingos formos parteris, apsodintas vakarinių ir glaustašakių tujų, europinių maumedžių, veimutinių pušų grupėmis. Į rytus ir šiaurę nuo rūmų tęsiasi lenkti susikertantys takai-alėjos. Į parką įsiterpia griova, peizažinio parko elementai susilieja su natūraliu mišku. Introdukuotų medynų esama apie 20 rūšių. Parke vyrauja vietiniai lapuočiai – klevai, ąžuolai, liepos, uosiai, skroblai, yra eglių bei pušų. Didžiulis vaismedžių sodas dvaro laikais užveistas žemutinėje terasoje, prie kelio. Pievelėse, apjuostose karpomų lanksvų gyvatvorėmis, pasak Urbanskio, stovėjo suoleliai bei marmuro skulptūros. Dar pokariu sodyboje buvo auginami povai.
Svirnas dviaukštis, plytų sienos tinkuotos ir baltintos, stogas čerpių. Svirno architektūroje dera stilinės architektūros formos ir etninę architektūrą primenantis pailgas pusvalmiu stogu dengtas tūris. Pirmame aukšte (rytinėje dalyje) išlikusi didelė neskaidyta patalpa, kita svirno dalis pritaikyta butams, vakarų pusėje iškirsti platūs langai. Pagrindinio (pietų) fasado centre yra vartus primenanti gili arkinė niša, kurioje įrengti mediniai laiptai į antrą aukštą ir balkonėlis-lodžija tekintų baliasinų tvorele. Vartų nišos patalpa turi priemenės paskirtį, jos lauko laiptelis-slenkstis padarytas iš granito. Durys į rytinę didelę svirno patalpą apkaltos profiliuotomis lentomis, kurios sudaro rombų raštą. Lubos čia lentinės, suklotos virš sijų, asla išgrįsta raudonomis plytomis. Įspūdingi korintinio orderio piliastrai tęsiasi per abu pagrindinio fasado aukštus ir įrėmina vartų arką. Piliastrai, smailiaarkiai archivoltais apjuosti langai bei nišos, lipdytos rozetės atsikartoja ir kituose fasaduose. Vakarinio paskliautėje įkomponuotas pusapskritis paladijietiškasis langas. Neorenesanso ir neogotikos elementai ir detalės iš medžio stilistiškai atliepia rūmų architektūrai, nors jų derinys ir kitokio pobūdžio. Bendrą kompoziciją lemia etninei architektūrai artimas pastato tūris.
Koplyčia stačiakampio plano, vientiso tūrio, sienos raudonų plytų. Po pastatu yra rūsys-kripta, į kurį patenkama iš šiaurinės pusės; čia prie abiejų išilginių sienų dviem aukštais sumūrytos kriptų nišos. Palaidojimai neišlikę.
Architektūroje dominuoja neogotikos formos (smailų arkų langai, raudonplyčiai elementai), tačiau jos derintos su renesansą primenančiais piliastrais, arkatūriniu frizu, rozečių ir girliandų lipdiniais. Įėjimas į koplyčią – pietinėje pusėje; patalpa vientisa, sienų viršų juosia karnizas, medinės lubos smailėjančio skliauto formos. Virš dvivėrių įėjimo durų su švieslangiu įkomponuotas giminės herbas iš akmens. Šoniniuose (rytų ir vakarų) fasaduose tarp dekoratyvių piliastrų išdėstyti smailų arkų langai su archivoltais, po karnizu – arkatūrinė juosta. Iškilios architektūrinės detalės (cokolis, piliastrai, frizas, pietinis frontonas) raudonų plytų, fono plokštumos tinkuotos, baltai dažytos.
Į kultūros vertybių registrą įtraukti blogos būklės, mažesnės architektūrinės vertės pagalbiniai ir ūkiniai dvaro sodybos trobesiai: daržinė, tvartas, kumetynas, ūkinis pastatas, arklidės liekanos . Trys pirmieji pastatai yra vėlesnio statybos etapo, išsidėstę atokiau nuo sodybos branduolio, kiti du atstovauja romantizmo laikotarpį, stovi netoli svirno, yra apgriuvę arba visai sunykę.
Daržinė (XIX a. pab. – XX a. pr.) pailgas plytų mūro tinkuotas statinys dvišlaičiu stogu, sienose apylygiais tarpais išdėstytos plačios mūro stulpų mentės, tarp jų sienose vėliau iškirsti stačiakampiai langai.
Tvartas (XIX a. pab. – XX a. pr.) diendaržinio tipo, trijų korpusų, sujungtų U raidės forma, sienos plytų mūro, tinkuotos, sustiprintos mentėmis, tarp kurių išdėstyti nedideli gulsčios stačiakampio formos langeliai, o pastogių skyduose – pusės apskritimo švieslangiai. Tvarto tūris, angų formos daro jį išraiškingesnį už kitus pagalbinius trobesius.
Kumetynas pailgo stačiakampio plano, dengtas aukštu dvišlaičiu stogu, su veranda.
Ūkinis XIX a. vidurio pastatas mūrinis, tinkuotas, kompaktiško stačiakampio plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Trikampis pastogės skydas apjuostas profiliuota karnizine juosta. Karnizo būta ir pastogėje. Virš vartų angos sumūryta tiesi stačių plytų sąrama.
Arklidės stovėjo prie kelio į sodybą, už svirno, nugriautos apie 1934 m. Išlikęs tik raudonų plytų sienos fragmentas. Tai buvo mūrinis tinkuotas romantizmo laikotarpio pastatas, puoštas keramikinėmis arklių galvomis.
Šaltiniai ir literatūra:
Lietuvos architektūros istorija / III - nuo XIX a. II dešimtmečio iki 1918 m. Vilnius: Savastis, 2000, (mokslinė redaktorė – N. Lukšionytė-Tolvaišienė, bendraautoriai – A.Jankevičienė, V.Levandauskas, M.Rupeikienė, D.Puodžiukienė), p.61, 70.
Aftanazy Roman . Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. Cz.I, tom 3. Wr.-War. -Kr., 1992, s.181-184.
Panemunės istorija: archeologijos ir meno paminklai. Vadovas. Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 81-88.
Levandauskas Vytautas, Vaičekonytė-Kepežinskienė Renata . Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai. Vilnius: VDA leidykla, 2006, p.218-218.
Tauras, Antanas . Lietuvos TSR parkai. Vilnius: Mintis, 1966, p. 73, 74.
Tauras, Antanas . Mūsų parkai. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 176, 179.
Rupeikienė M . Kuo taps Belvederio ansamblis? // Statyba ir architektūra, 1986, Nr. 11, p. 22-23.
Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi , odbytej w 1856 roku przez d-ra T.Tripplina Wilno, 1858, T.2, s. 211.
Urbański Antoni. Podzwonne na zglizczach Litwy i Rusi, Warszawa, 1928, s.139-141.
Belvederio dvaro sodybos fotofiksacija // Lietuvos dvarų duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://www.heritage.lt/dvarai/foto.php?id=790
Belvederio dvaro parkas.
Prieiga per internetą: http://www.oginski.lt/PARKAI/belvederparkai.lt.htm
Belvederio dvaro statinių komplekso sąrašas. // Lietuvos dvarų duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://www.heritage.lt/dvarai/registro_lentele/reg_belvederio.htm
Belvederio dvaro sodybos tyrimų ir projektavimų darbai. // Lietuvos dvarų duomenų bazė. Prieiga per internetą : http://www.heritage.lt/dvarai/tyrimai/tyr_jurb_belv.htm
Kazlauskas A. Buv. Belvederio dvaro istorija (Vilnius, 1971), VAA, F. 5, b. 520.
Samuolienė S. Respublikinės reikšmės XIX a. paminklas – buv. Belvederio dvaro rūmai.
Istorinė meninė apybraiža (Vilnius, 1979), VAA, F. 5, b. 2157.
Valužytė J. Belvederio dvaro istorinė pažyma (Vilnius, UAB PRI, 1995), VAA, F5, b. 6900;
Prof. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė
Vytauto Didžojo universitetas
